Vakarieniaujame,- vaikai valgo makaronus. Ugnė žiūri į lėkštę, maišo makaronus šaukšteliu… „Valgyk, Ugnyte“,- paragina auklėtoja. Ugnė sako: „Aš namuose valgiau, valgiau ir aptuštinau lėkštes“.
Iš tualeto pasigirsta Tėjos balsas: „Toletyniaus nėra!“ (suprask – tualetinio popieriaus)
Matuojasi ūgį Ievutė ir Tėja. Tėja sako: „Mes tokio pačio ūgio sveriame“.
Vėjas už lango siūbuoja berželio šakas. Rapolas žiūri per langą ir pradeda šaukti: „Oi, griūna, griūna!“
Patricija susilankstė iš popieriaus vėduoklę, vaikščioja po grupę, rodo visiems ir kalba: „Aš pasidariau vaiduoklę!“
Vaikai rengiasi į lauką. Nojus prašo: „Aprenk margučių megztinį“.
Vaikai miegamajame susistatę kėdutes žaidžia traukinuką. Adomas nori sugriauti. Gabrielius atsisukęs griežtai sako: „Kodėl taip darai?“. „Nežinau“. Gabrielius dar kartą klausia: „Kodėl taip darai?“. „Nežinau“,- patraukia pečiais Adomas. „Tai reiškia daugiau taip nedaryk“,- užbaigia rimtai Adomas.
Pietaujame. Adomas atsisėdęs prie stalo pamato juodos duonos riekę, sako: „Aš tokios nemėgstu!“. „Duok man, aš mėgstu“,- sako auklėtoja. Matas padaro išvadą: „Tai tu varna“.
Auklėtoja siuva raištelį prie Medos kepurės ir kalbasi su vaikais: „Čia siūlai, o čia adata…“. „O mano mama įsisiūlė pirštą“,- sako Meda.
Auklytė atėjo nauju paltu su lapės apykakle. Kitą dieną Matas klausia: „Kodėl tu tos lapės nepaleidi?“
Saulėja vakare įeina į tamsų miegamąjį. „Oi, kaip tamsu, net savo akių nematau“.
Vaikai su auklėtoja vaikšinėja po Rokus, šnekučiuojasi. Einant pro šv. Roko skulptūrą auklėtoja paklausia: „Ar žinote, vaikučiai, kas čia?“. „Pokemonas“,- pasigirsta užtikrintas atsakymas.