Kovo 25–oji ypatinga diena – Gandrinės arba Blovieščiai, Gandro šventė, o tai reiškia, kad šiandien iš šiltų kraštų turi parskristi mūsų gandras.
Nuo pat ryto vaikai šurmuliavo, vis dairėsi pro langus – ar nepamatys danguje skrendančio keliauninko. Gandras labai laukiamas visų, su jo sugrįžimu, prasideda šiltasis metų pusmetis. Gandrinės turi magišką galią: kaip jas praleisi – tokie bus ir metai. Jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai seksis. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – viskas šiemet eisis iš lėto.
Gandrinių dieną „Rokučio“ gaspadinė kėlės labai anksti, iškūreno pečių, užminkė tešlą ir prikepė gandro bandelių – pakaks jų ir gandrui, ir vaikams, ir kaimynams… Kol laukėme gandro, mažosios „varlytės“ ir „paukštukai“ spėjo pasilinksminti, pašokti varlyčių šokį, sužinoti kokiais vardais gandras dar vadinamas ir, kad žmonės jį laiko laimės paukščiu.
Vos tik gandras išgirdo „Klė klė klė, man varlė! – kaip mat iš dangaus nusileido į mūsų kiemą, o ant uodegos dar parnešė mažą paukštelį kieliukę, kuri paskutinius ledus ir šaltį išstumdys į pašalius. Gandras, supratęs, kad pagaliau sugrįžo į gimtą Rokučio kiemą, labai apsidžiaugė, su visais sveikinosi, džiaugsmingai pasakojo apie savo kelionę, kvietė pamiklinti kojas šokant „Garnys garnys turi ilgas kojas…“ Gandrui mūsų draugija labai patiko, panoro čia pasilikti ir susukti medyje lizdą. Su didžiausiu įkvėpimu vaikai padėjo gandrui rinkti žabus ir šis greitai susirentė didelį, tvirtą lizdą.
Linksmo šokio „Gandro sugrįžimas“ fone sukosi draugų poros, o gaspadinė dosniai dalino gardžias gandro bandeles.
Smagių ir Jums gandrinių!
