Rugsėjo 22-oji … Blizgančiais rasos karoliais, dar vis šiltais saulės spinduliais pasidabinęs šventinis rytmetis – rudens lygiadienis, Lygės. Šurmulys jautėsi visur: darželio viduje ir lauke. Prie ąžuolo, pievelėje, laikydamiesi saugaus atstumo tarp grupių, vaikai rikiavo savo užaugintą derlių. Ir ko tik ten nebuvo! Raudonskruosčiai obuoliai, kriaušės, morkos, cukinijos, moliūgai, žalumynai… O čia pasirodė ir „bobutė Magdutė“,- obuoliaudama sode ji džiaugėsi, kad sulaukė tokio gausaus obuolių derliaus,- užteks visai žiemai. Kur buvęs, kur nebuvęs, iš lauko darbų atskubėjo ir „kaimynas Martynas“. Oi, kokį gausų bulvių derlių jis užaugino,- užteks visus metus ir bulviniams blynams, kugeliui, didžkukuliams, ir dar su kaimynais pasidalinti. Vaikai kartu su personažais linksmai leido laiką: susipažino su rudens lygiadienio papročiais, tradicijomis, sužinojo, jog su šia diena baigiasi vasaros linksmybės, šiltasis periodas, prasideda šaltasis laikotarpis, diena susilygina su naktimis, kuri vis ilgės ir ilgės iki pat Kalėdų. Mažieji spėjo orus: kokia bus žiema, ar užteks derliaus iki kitų metų. Kartu nustatėme, kad pučia pietvakarių vėjas, o dar ir saulutė smagiai šildo, vadinasi, laukia šilta žiema. Minė mįsles, „Nykštukų“ gr. vaikai traukė dainą „Duosiu Petrui pupų bliūdą“, visi savo grupių rateliuose šoko lietuvių liaudies šokį „Oira“. Bet svarbiausias šventės akcentas buvo padėka dievybėms: Žemynai ir Žemininkui – derliaus dievams, Ladai – lietaus deivei, Gabijai – ugnies dievaitei ir kt. už gausų derlių, gyvastį ir skalsą. Po padėkos tradiciškai buvo paaukotas – sudegintas šiaudinis ožys, kad vėlei sveiki ir laimingi sulauktume gero derliaus. Kaip padėką dievybėms už gausų derlių vaikai kūrybiškai dėliojo iš rudens gėrybių mandalas. Šventės pabaigoje kiekviena grupė gavo dovanų po naminės duonelės kepalėlį ir iš bobutės Magdutės rankų – lauko ugnelę, kurią pats laikas parnešti į namus.
DĖKOJAME tėveliams gausiomis rudens gėrybėmis prisidėjusiems prie šventės.
Nuoširdus AČIŪ Audriaus Banionio ūkio šeimininkui už padovanotą gardžią naminę duonelę,- tikimės ją dar ne kartą ragauti, švęsdami mūsų kalendorines šventes, vis prisimindami lietuvio pagarbą tradicinei ruginei duonai, kad ji kasdieniškai būtų skalsi ant mūsų stalo.
