Vei, saulelė, tikt žiūrėk! atkopdama greitai,
Brinkina jau laukus ir žolę ragina keltis…
Dirvai duok, kas reik, kad jos palūkanų nori;
Juk neprivalo jį tau duot, negavusi nieko.
Usnys, dilgėlės ir brantai su sanevadais
Auga, kaip žinai, be jokios mūsų pagalbos;
Ale grūdelis gers nesiranda, kad nepasėji.
Donelaitis. „Metai“. Kodėl dabar vėl skaitome Donelaitį?
Visi mename – nesenai – 2014-ieji buvo paskelbti DONELAIČIO metais – 300-ųjų Kristijono Donelaičio gimimo metinių paminėjimui. Tais metais mes sėkmingai įgyvendinome Lietuvos ikimokyklinių įstaigų projektą “Paukščių metai”, apjungusį 11 Kauno ir 11 kitų Lietuvos miestų įstaigų pedagogus.
Gavome daug tėvų atsiliepimų, nes šiame projekte gana aktyviai dalyvavo ir šeimos,- tėvai rašė:
„Pasirodo Donelaitis gali būti įdomus ir vaikams, nors mokykloje jis mums atrodė nuobodus.”
„Projektas įtraukė visą mūsų šeimyną, net ir senelius. Laisvalaikiu su vaikais stebėdavome paukščius, bandydavome juos atpažinti, skaičiuodavome ir lygindavome juos tarpusavyje.“
“Daugiau tokių projektų! Prisijungsime ir mes. Mokysimės kartu su vaikais.”
Šis projektas išties savo rezultatais bei pačių dalyvių iniciatyva paskatino pratęsti šią praktiką,- taip 2015 m. startavo ilgalaikis projektas „Donelaičio kūrybos savaitė“, kviečiantis kasmet – kovo paskutiniąją dekadą (kartu su lygiadieniu, astronominiu pavasariu) jungtis Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigoms po kūrybine Donelaitiško pavasario judėjimo vėliava.
Dabar budiname 2016-ųjų Donelaitiškąjį pavasarį,- jau prisijungė 14 Kauno ir 6 kitų miestų ikimokyklinės įstaigos. Turime gražią, gal ir kiek utopišką idėją, kad ši „Donelaičio kūrybos savaitė“ taps kasmetine tradicija mūsų – pačių mažiausiųjų gyvenime.
Kas ta „Donelaičio kūrybos savaitė“? tai prisilietimas prie Donelaičio asmenybės, jo kūrybos skaitymas, pokalbiai su vaikais ir, aišku, viso to įkūnijimas vienokiuose ar kitokiuose kūrybiniuose darbeliuose ar veiklose,- būtent šis kūrybinis atliepimas yra turbūt svarbiausioji – aktyvioji – pažinimo proceso dalis, kuri informaciją paverčia mūsų pačių savasties dalimi. Ir be abejo – vaikams labai svarbu šeimų dėmesys, palaikymas, dalyvavimas jų veiklose, esančiose už namų sienų,- taip vaikas jaučiasi saugesnis, svarbesnis, paskatintas, pripažintas.
Didžiausias darbo su mažaisiais privalumas – jie dar priima pasaulį nekritiškai, nuoširdžiai, jie dar išmintingieji „nežiniukai“, atviri viskam, ką gebame jiems taip pat nuoširdžiai ir, aišku, sudomindami juos pagal jų amžių pateikti. Donelaitis vertas to, kad vaikai jį pažintų dar iki mokyklos – per bendravimą, žaidimą, kūrybą, nes mokykla, įsprausdama viską į išmokimo būtinybę, dažnai nebekuria pažinimo intrigos, todėl avansu atmetama: sunku, nesuprantu, nenoriu, nuobodu…
Ir dar turime vieną motyvą šiandieniniam kreipimuisi į tėvelius –
2016-ieji paskelbti BENDRUOMENIŲ metais.
Žmogus turi įgimtą poreikį priklausyti bendruomenei, tačiau jis savaime netampa bendruomenišku. Viskas prasideda šeimoje, kurioje tėvai, kaip pagrindiniai ugdytojai, perduoda savo vaikams tas vertybes, kuriomis jie patys gyvena, paskui ikimokyklinė, mokyklinė bendruomenė ir t.t.
K.Donelaitis „Metuose“ nuolatos kalba apie bendruomenės santykius – vienų su kitais, su gamta, su dievu, apie tų santykių atstatymą tikrųjų egzistencinių ir bendražmogiškųjų vertybių pagrindu.
…Ir niekas kitas viso to nepadarys už mus pačius.
Ką pabudino, kokias veiklas inspiravo Donelaitiškasis pavasaris mūsų grupėse?
Grupėse buvo įsteigti vaizdiniai kampeliai K. Donelaičiui atminti, peržiūrėta video medžiaga apie tą laikmetį, poeto asmenybę, „Pelėdžiukų“ grupės vaikai net ėjo į Rokų biblioteką. Talkino mums ir tėveliai – ištraukas iš „Metų“ „pelėdžiukams“ ir „nykštukams“ skaitė, aptarinėjo su jais Simono ir Adomo tėvelis Vytautas Salinis. „Bitučių“ grupės vaikai ėmėsi rimčiausių pavasario darbų – sėjos, paskui visi ėjo prie Jiesios stebėti bundančios gamtos… Galiausiai visų grupių vaikai savo „donelaitiškuosius“ įspūdžius išreiškė piešdami.
