Nors saulutė dar lepina dieną šiluma, bet rytmečiai jau dabinasi šaltais rasos karoliais, o vakarai rengia naktužę rūko marškiniais. Ruduo atskyrė nuo savęs vasarą, padalino dieną ir naktį po lygiai… Sakralus gamtos metas – LYGĖS.
Šią virsminę šventę sutikome pasidžiaugdami vasaros dovanota gausa – pievelė po ąžuolu kaupu nugulė dar nespėtu sutvarkyti derliumi: bulvės, morkos, cukinijos, moliūgai, svogūnai… Šventės gaspadinė pasidžiaugė, jog užaugo gausus derlius, bet ir pasiguodė nebespėjanti jo sutvarkyti. Mažieji noriai kibo į darbą ir visi draugiškai plušėdami surinko daržoves į maišus. Taip atsilaisvinusi nuo darbų šeimininkė papasakojo, kas yra tos Lygės, kam ir kodėl reikia dėkoti už gausų derlių. Vaikai dėkojo dievui Žemininkui, Saulei, Dangui, Lietui, Vėjui… Sudainavome „Duosiu Petrui pupų“. Į svečius užsukusios Saulės balse suskambėjo liūdesio gaidelė, juk atėjo atsisveikinti iki kitų metų šiltojo laiko – jau nebekils taip aukštai į dangų ir nebešvies taip karštai, kaip vasarą. Metas ir jai poilsiui dangaus pataluose…
Saulelę palydėjome sakralia lietuvių liaudies daina „Saulala, motula, užtekėk“. Ji, it dangaus karalienė, vaikų rato viduryje laikė simbolinius savo spindulius – geltonas juostas, o vaikučiai vijo ratą aplink ją…
O čia pribuvo ir laumė Laumužė, ugnelę iš pievų ir laukų surinkusi ir mūsų geriems darbuotojams ir vaikiukams atnešusi į namus, kad saugotume ją per šaltąjį laiką, kad gyventume šviesoje ir meilėje.
Šventei besibaigiant, gaspadinė kiekvienai grupei padovanojo po pintinę obuolių, kriaušių. Galiausiai visi lindome pro Lygės vartus – į naują virsmą – iš šviesos į tamsųjį laiką.